Kai skaitau emigrantų istorijas, kartais prisimenu trumpąją  savo „parduotą“ vasarą. Tas nutiko „gūdžiais“ 2007 metais, kai jau  kuris laikas Lietuva buvo Europos Sąjungos nare. Tada jau  buvo prasidėjusi laisva migracija, o pavieniai piliečiai jau buvo spėję ir padirbėti svetur , grįžti bei dalintis savo sėkmės istorijoms apie tai kaip gi viskas ten kitaip ir nuostabu. Tuo metu buvau studentė, tad iš draugės sulaukusi pasiūlymo vykti kartu vasarai padirbėti į Angliją ilgai nedvejojau, juolab, kad įdarbinimo agentūra popierius tvarkė per mūsų universiteto Studentų Sąjungą – kas gi čia gali būti nelegalaus – maniau tada. Nelegalu ir nebuvo. Braškių ūkis kažkur Anglijoje, mieste, kurio dabar jau ir pavadinimo neprisiminsiu, šimtai hektarų besidriekiančių laukų ir šiltnamių. Vykome autobusu. Spėjau susidraugauti su keliomis merginomis, džiaugiausi, kad mūsų – studentų buvo nemažai, tik iš skirtingų miestų.

Ūkis tikrai buvo milžiniškas. Kažkaip įsiminė aukštos tvoros, o virš jų  – dar ištemptos spygliuotos vielos

Ūkis tikrai buvo milžiniškas. Kažkaip įsiminė aukštos tvoros, o virš jų  – dar ištemptos spygliuotos vielos. Dėl saugumo viskas, žinoma, bet tas priminė kažkokią sustiprinto režimo koloniją. Patikrinimo postas buvo taip pat. Šalia jo – pagrindinis namas, o tolumoje driekėsi konteinerių eilės.

 

Konteineriai buvo nedidukai, geltoni, kaip vėliau girdėjau pasakojant –  jais laivais yra gabenama žuvis. Šiuo atveju tie konteineriai buvo skirti darbininkams – mums – braškių rinkėjams. Mums belaukiant dokumentų tvarkytojų iš laukų  autobusu grįžo darbininkai. Iš autobuso jie lipo vienas po kito per daug nesidairydami, į žmones nežiūrėdami, bet aš mačiau jų akis – tuščios, pavargusios, be gyvybės. O ir sulysę jie nemenkai buvo – iškart prisiminiau B. Sruogos klipatėles. „Surašyti“, „suskaičiuoti“ buvom apgyvendinti tuose konteineriuose po 4 žmones. Dušas ir tualetas buvo konteinerių eilės galuose – ten visada būdavo eilės, nes šiltas vanduo, kaip vėliau pasirodė, tekdavo  tik pirmiems laimingiesiems.  Dirbti pradėdavome anksti, bet žadintuvo beveik nereikėdavo –   atsibusdavome nuo šalčio ir drėgmės – konteineriai ypatingai „traukė“ šaltį. Įsidirbus šiltnamiuose  vidurdienį būdavo nežmoniškai karšta. Braškes rinkdavome ropodami keliais, pririnktas dėžutes kraudavom ant karučių arba tiesiog nešdavome po vieną patikrinimui. Braškių tikrintojai tikrai turėjo kažkokių psichologinių problemų – jie visada šaukdavo, mėtydavo netinkamas braškes lauk, o tu tik stebėdavai, kaip tavo sunkaus darbo vaisiai (tiksliau- uogos) buvo traiškomi  kojomis. Tie karučiai visada klimpdavo į molį, tad dėžutes nešdavau tiesiog glėbyje. Mano oda gan jautri, o dėžių kraštai aštrūs ir pilni rakščių, tad jau po pirmų dienų ant dilbio turėjau mėlynes ir kraujosruvas. Apie skaudančias nugaras, kelius  ir rankas nebūdavo laiko galvoti, nes skubėdavai pririnkti kuo daugiau braškių ir įvykdyti dienos  normą. Kas būdavo jei jos nepadarydavai kartą sužinojau. Besibaigiant darbo dienai mane pasikvietė prižiūrėtojas. Jis paaiškino, kad pasižiūrėjo mano tos dienos surinktų braškių skaičius ir nėra patenkintas tuo. Paaiškinau, kad tame šiltnamyje uogos tikrai prastesnės nei kituose: jos mažytės, dar neprisirpusios. Jis man paprieštaravo parodydamas kiek surinko kiti mano kolegos dirbdami tame pačiame šiltnamyje. Aš dar jam kažką bandžiau įrodinėti, bet jis liepė grįžti namo. Už tą dieną kaip baudą negavau užmokesčio. Pamenu klampojau  į savo barakus per tuos arimus verkdama…

Uždirbtų pinigų vos pakako maistui ir higienos priemonėms

Už pirmąją savaitę gavome apie 20 svarų. Mums aiškino, kad yra išskaičiuota už kelionę, apgyvendinimą. Bandėme sakyti, kad agentūrai už kelionę ir dokumentų tvarkymą  sumokėjome iš anksto tuo metu  kaip studentams  tikrai nemažą sumą (apie 400 litų), bet niekam nebuvo įdomu. Už kažką išskaičiavo ir už antrą savaitę. Uždirbtų pinigų vos pakako maistui ir higienos priemonėms . Pamenu pirmąją pažintį su angliška vištiena – pradėjus virti ji išsipūsdavo per kelias minutes, o baltą duoną galėjai naudoti vietoj kempinės. Kiekvieną savaitę vis tęsėsi įvairūs nesusipratimai su atlyginimais, sveikata blogėjo, nes prasidėjo peršalimai – rytais drėgnus drabužius galėdavai tiesiog gręžti, o iš šalčio kalendavai dantimis. Pietūs nebuvo labai „populiarus“ dalykas laukuose. Savo lauknešėlius turėdavom pasidėti tiesiog  pievoje, aptverta lentomis. Kartais to savo maisto ir nerasdavau. Niekas per daug į tai nesigilindavo, nes dirbti skubėdavom visi – nebesinorėjo verkiant bristi  per arimus namo be atlyginimo. Taigi beveik nevalgius dirbdavom nuo kokių 5-6 ryto iki vakaro. Grįžus namo dar atstovėdavai eilėje į dušą  ir vėlai vakare jau nebenorėdavai nieko. Kai jau juokais pradėjom viens kitam skaičiuoti šonkaulius (po 5 savaičių) su keliom draugėm nusprendėm, kad  visgi mirti nuo plaučių uždegimo kažkur Anglijos laukuose nesinori, tad nusprendėm sprukti. Taip – sprukti, nes vienai iš draugių susisiekus su tos įdarbinimo agentūros darbuotoja  ir pasiskundus ji paaiškino, kad nieko negali padaryti, o kontraktas yra mūsų 3 mėnesiams. Sprukom tikrąja to žodžio prasme – su savo lagaminais bėgte pro vartus, kol sargybiniams keitėsi pamaina. Su agentūros darbuotoja pagaliau pavyko susitarti, kad grįžimo datas paankstintų. Nebekaltinome ir nebesiskundėme, tik maldavom padėti grįžti namo. Jie taip ir padarė. Tik nuvykus į Londoną paaiškėjo kad mūsų autobusas į Lietuvą bus tik kitą dieną. Pinigų viešbučiui mes neturėjome, o ir nelabai žinojom kur eiti, tad teko nakvoti tiesiog autobusų stotyje. Vidurnaktį mums paaiškino, kad stotis yra uždaroma ir atsidarys tik 6 ryto, tad naktį praleidome nakvodamos tiesiog gatvėje. Susipažinome su grupele lenkų, tad buvo šiek tiek drąsiau. Bet ir dabar pamenu tą baimę ir nesaugumo jausmą aidint sirenoms, aplinkui sukinėjantis neaiškiems tipams ir tylų meldimąsi galvoje – kad tik gerai viskas baigtųsi.

Grįžau su šimtine svarų, taigi net pinigai, sumokėti agentūrai neatsipirko

Baigėsi viskas gerai. Grįžau su šimtine svarų, taigi net pinigai, sumokėti agentūrai neatsipirko. Mėlynės užgijo  greitai, bet ten įgytas ir dabar  nuolat pasikartojantis lėtinis bronchitas niekad neleis pamiršti tos parduotos vasaros. Pamenu grįžus aplinkiniams sunku buvo patikėti kokiomis sąlygomis gyvenome ir dirbome. Vienos giminaitės buvau  pavadinta lepūnėle, nes va jos sūnus juk buvo išvykęs ir užsidirbo ir jam viskas gerai. Dar  planavome su tomis pačiomis draugėmis rašyti straipsnį į vietos laikraštį ir taip įspėti kitus, bet  nesulaukę aplinkinių palaikymo nusprendėm viską tiesiog palikti taip. Vėliau sužinojom, kad tas ūkis turėjo finansinių problemų, buvo kažkokie tikrinimai, mat ten dar likę iki vasaros galo keli vaikinai papasakojo savo įspūdžius. Po tų tikrinimų, kaip sakė, sąlygos šiek tiek pagerėjo. Nesigilinau jau paskui kas  ir kaip, džiaugėmės tik, kad nebeturėjome jokių problemų  dėl to kontrakto nutraukimo anksčiau laiko ir, kad gyvos bei sveikos grįžom. Praėjus nemažai metų nuo tos vasaros Anglijos net keliaujant aplankyti nesinori. Juokas taip pat  ima, kai lietuviai   skundžiasi, kad juos visi lietuvių darbdaviai išnaudoja, o vat užsieny tai geriau. Na negeriau, ir ten būna vergvaldžių, kuriems yra normalu žeminti, išnaudoti darbininką, išspausti iš jo paskutinius syvus, o tada atsikratyti. Liūdna skaityti straipsnius angliškoje spaudoje apie išvaduotus  moderniuosius vergus lietuvius, latvius, rumunus  iš  kokio nelegalaus fabriko ar ūkio, kur iš žmonių buvo atimti dokumentai, gyvenimo sąlygos pasibaisėtinos. Liūdna, kad tai tebevyksta.  Ne visada ir viskas ten rožėm klota ir ne visada verta parduoti save ir savo orumą. Kad ir vienai vasarai.

Rimantė M.

Tai yra skaityojo laiškas ir redakcija už klaidas neatsako. Visos teisės saugomos

www.exemigrantai.lt

Norite papasakoti savo istorija? Rašykite el. p. info@exemigrantai.lt
Share on facebook
Share on Facebook
Share on twitter
Share on Twitter
Share on pinterest
Share on Pinterest
Share on whatsapp
Share on WhatsApp

Parašykite komentarą

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Post comment