Kaip ir nemaža dalis tautiečių esu ragavęs emigranto duonos, norėčiau pasidalinti savo pastebėjimais bei istorija, manau, kad vienus ji privers apsvarstyti ar verta išvis tos duonos ragauti, o kitus gal kaip tik paskatins.

Esu tos pereinamosios kartos atstovas, kuri gimė dar tarybinėje Lietuvoje, o didžiąją dalį savo gyvenimo augo jau laisvoje. Nuo pat vaikystės man atrodė, kad gyvenam kažkaip suvaržytai (emocine prasme), dabar manau, kad tai sovietinės tvarkos palikimas išlikęs tiek žmonėse, tiek pačioje valstybėje. Dar ir šiandien pastebiu smulkmenas, kurios primena tą seną santvarką. Istorijai reikia laiko ir jo reikia nemažai, kad pamatytume tikrus pokyčius. Taigi baigiant šią ilgą įžangą pereisiu prie to, kodėl visgi aš išvykau iš savo šalies. O priežastis būtent tame, ką aprašiau aukščiau…

viduje jaučiausi taip, kad tai daryčiau ne dėl savęs, o todėl, kad visuomenė, artimieji taip pageidauja

Dalyvaudavau olimpiadose, gerai mokiausi, įstojau ten kur ir parašiau, kur ir atrodo tuo metu norėjau, išvažiavau į sostinę, kaip ir gyvenimas be vargo, tačiau viduje jaučiausi taip, kad tai daryčiau ne dėl savęs, o todėl, kad visuomenė, artimieji taip pageidauja. Tiesa pasakius nebuvo nei laiko, nei erdvės susivokti kas tu per asmenybė, ko tu gyvenime nori, o buvai kaip garvežys pastatytas ant bėgiu, kuris judėjo pagal iš anksto nustatytą maršrutą. Taigi 3 kurse nutraukiau studijas ir susipakavau lagaminą, turėjau draugų jau gyvenančių Londone bei mokėjau gerai kalbą, todėl ten ir patraukiau. Pirmoji išvyka truko gan neilgai, o ir neplanavau ilgai būti, tik apsižiūrėti kaip gyvena žmonės, pabandyti susivokti ko pats noriu iš savęs, iš gyvenimo, iš aplinkinių. Norėjosi palyginti kaip viskas atrodo toje kitoje pusėje, nes po buvusias sovietų sąjungos šalis man buvo tekę keliauti su tėvais dar vaiku. Išbuvau 10 mėnesių, nusiskundimų kaip ir nebuvo, pažiūrėjau svetimą kraštą, vieną didžiausių miestų, padirbau kas visiškai nebuvo susieta su mano sritimi, kurią studijavau, bet visokia patirtis yra gera, jei tinkamai ją panaudoti. Buvau išvykęs vienas, tad pasiilgau namų, šeimos, pasiilgau draugės. Grįžau į Lietuvą, pradėjau dirbti, atnaujinau studijas kitame universitete, viskas kaip ir gerai buvo, tačiau jaučiausi vėl pastatytas ant tu bėgių, riedėjau ne savo maršrutu, vis jaučiau, kad noriu atgal.. O atgal traukė daug dalykų, kurių tuo metu Lietuvoje tikrai dar nebuvo, vienas pagrindinių, tai aplinkinių elgesys ir požiūris i kitus žmones. Staiga atėjo krizė ir tos blogosios savybės tik paryškėjo, visi paniurę, pikti, su darbais prastai. Įmonė, kurioje dirbau taip pat bankrutavo, nors buvo viena didžiausių savo srityje ir turėjo padalinius bei parduotuves visoje Lietuvoje. Liko nesumokėta 3 mėnesių alga, naują darbą rasti buvo sunkoka, iš arti tada pamačiau kaip lengva didelius pinigus turinčiam žmogui nusiplauti nuo atsakomybės, palikti darbuotojus likimo valiai, ir nurašyti viską ant mokesčių mokėtojų pečių. Valstybinės institucijos visiškai buvo neveiksnios tuo klausimu, nors jų buvo pilna, o realiai naudos nesulaukėm nei iš vienos, kol po 3 metų byla išsisprendė teisme ir atgavom pinigus iš valstybės fondo.

žiūrėdamas 2012 metų Londono olimpinių žaidynių atidarymą, niekam nieko nesakęs, ėmiau ir susipakavau lagaminą ir pirmu reisu iš Rygos išskridau ten

Po visų šitų įvykių tikrai nesijaučiau nei palaikomas, nei laukiamas, nei reikalingas savoje šalyje, todėl žiūrėdamas 2012 metų Londono olimpinių žaidynių atidarymą, niekam nieko nesakęs, ėmiau ir susipakavau lagaminą ir pirmu reisu iš Rygos išskridau ten. Londone vis dar buvo likę draugai, todėl nesijaučiau labai vienišas ten nuvykęs, o aplinka buvo visai kitokia, tokia, kurioje galėjau be negatyvo kažką daryti ir pagaliau susidėlioti mintyse tvarkingai ko aš noriu iš gyvenimo ir koks aš esu žmogus. Tą antrą kartą praleidau svetimoje šalyje 6 metus, tik pirmus iš jų Londone, vėliau išvykau labiau i šiaurę. Man tas miestas pasirodė per didelis pastoviam gyvenimui, per daug šurmulio, žmonių, norėjosi mažiau laiko leisti kelionėms į darbą ir iš jo, miestas aišku turi savo žavesį, ypač centras. Mane visada žavėjo to meto architektūra ir vaikščiodamas po naktinį Londoną jausdavaisi ypatingai, visada ten grįšiu kaip turistas, 1-2 savaitės pats tas, kad nepavargtum nuo to šurmulio. Naudodamasis proga, kad Anglijoje tikrai gerai išvystytos kelionės traukiniu apkeliavau nemažai jos būtent šia transporto priemone vėliau ir automobiliu, buvau ir į Škotiją nuvairavęs. Po tokių kelionių Lietuvos atstumai pasidaro juokingi ir supranti, kad valandą ar dvi pavažiuoti kur, tai yra normalu, o ne toli ir jei kažkas dėl to skundžiasi, tai tik todėl, kad nėra pakankamai noro. Kitas aspektas yra skrydžiai, iš Anglijos labai patogu aplankyti bet kurią pasaulio šalį ir gan palankiomis kainomis, ko Lietuvoje labai trūksta, tai daugiau skrydžių, labiau konkurencingų kainų ir padoraus oro uosto galu gale, net kaimynai Latviai ir tai labiau pažengę šitoje srityje ir Lietuvai reiktų labai pasitempti tuo klausimu. Žmonėms reikia išvykti, reikia pažinti kitas kultūras, kraštus, kad praplėstų savo akiratį ir nebūtu tokie uždari ir paniurę.  Taigi grįžtant prie mano istorijos, per 6 metus svetur aš aišku nepamačiau visko kiek norėjau, bet ir pastoviu gyventoju jau nebenorėjau ten likti, niekada neplanavau išvažiuoti visam, tik kažkuriam laikui, kol Lietuvoje požiūris ir aplinka pasikeis. Grįždavau į gimtinę 2-4 kartus per metus kol gyvenau svetur, bet paskutinius 2 metus nevažiavau, per juos svarsčiau ar man visgi pasilikti visam Anglijoje ir tapti kitos valstybės piliečiu ar grįžti į gimtinę. Taigi nors ir neplanavau iš pradžių apie tai, bet minčių buvo kilę, o kilo jos, nes buvo baimė, baimė ar vėl grįžus nereiks į ta pačią aplinką grįžti, kuri ir pastūmėjo mane išvažiuoti, ar jau ten pasikeitė kas, ar vis dar tas pats. Taigi per tuos apsvarstymo metus aš ieškojau informacijos ir gavau ją iš draugų, pažystamų, kurie grįžo anksčiau už mane ar nebuvo išvis išvykę, supratau, kad jau laikas grįžti, kad šalis keičiasi ir keičiasi į ta pusę, į kurią reikia. Dar supratau, kad aš ir galiu prisidėti prie to keitimosi grįžęs, o ne vien laukti, kol viskas taps idealu, nes noriu su savo gimtine judėti ta pačia linkme. Niekada nesigailėjau išvykęs ir nei vieno nestabdyčiau išvykti, manau bent kelis metus daug kam naudinga būtų pagyventi tos kitos šalies tvarka ir ritmu, kad galėtų palyginti ir susivokti ko pačiam reikia. Norėčiau pakviesti grįžti tautiečius namo, bet nedarysiu to, nes tai kiekvieno asmeninis sprendimas, aš savo nuomonės neperšu, tačiau galiu garantuoti, kad šalis keičiasi ir keičiasi žmonės, o ypač daug naudos duoda tie buvę emigrantai, kurie į šalį parvežė kitokį požiūrį, kitokią nuotaiką ir daugiau tolerancijos. Lietuvoje gyventi gera, kad ir nesame dar finansiškai tokia stipri šalis kaip Europos senbuvės, bet tikrai turim ką pasiūlyti ir kelio atgal i bedugnę tikrai nebėra, šalis juda ir judės tik į priekį.

Tomas K.

Tai yra skaityojo laiškas ir redakcija už klaidas neatsako. Visos teisės saugomos

www.exemigrantai.lt

Norite papasakoti savo istorija? Rašykite el. p. [email protected]