Lietuvoje gyvenau gerai
Noriu su Jumis pasidalinti savo gyvenimo patirtimi ir galbūt kiekvienas iš Jūsų apmąstysite savąją. Lietuvoje gyvenau palyginus su dabartine situacija gerai – dirbau didelėje įmonėje, įsigijau savo būstą, mašiną. Niekuomet nebuvau kažkieno išlaikoma, nei tėvų, nei jokio vyro. Turėjau viską, ką norėjau turėti, bet sunkiai dirbdama. Aišku pasiskusdama, kad darbas per sunkus, kad per mažai moka, kad gal kažką geriau susirasti reikėtu… Ir štai – sutikau savo svajonių vyrą.
Jis buvo užsienio lietuvis, daug metu gyvenantis už Atlanto vandenyno, žmogus, kuris greitai apsuko man galvą, parodė gražų gyvenimą – suviliojo. Na, o aš nieko nelaukusi spontaniškai susikroviau daiktus, palikau savo visus darbus, draugus, šeimą, kitaip tariant, viską, ką turėjau, lengva ranka išdalinau, išnuomavau butą, pardaviau mašiną ir išvažiavau gyventi i užsienį. Kaip dabar atsimenu savo iliuzijas – juk tiek metų Lietuvoje pragyvenus visi vyrai atrodė “lopai ” (labai atsiprašau, nieko įžeisti nenoriu), jau buvau viltį beprarandanti kad kada iš viso vyrą susirasiu. Gal tiesiog buvau per savarankiška ir per stipri, kad kažkas susuktų galvą. Na ir štai: SVAJONIŲ GYVENIMAS, svajonių vyras – didelės iliuzijos bei lūkesčiai.
Išdidmiesčio atvažiavome į priemiestį
Atvykau į šalį (neminėsiu konkretaus miesto) , kur vyras buvo papasakojęs, kad turi savo įmonę, o paaiškėjo, kad tiesiog dirba sau ir namuose beveik nebūna. Iš Lietuvos didmiesčio atvažiavome gyventi ne į downtown (didmiestį), o į suburb (priemiestį), kur be automobilio esi niekas, o iki parduotuves net takelio nėra, nes čia visi mašinomis važinėja gi. Ok. Vyras išvažiuodavo į darbą ir savaitėmis ar mėnesiais negrįždavo, o aš likdavau namuose pro langa žiūrėti. Beje, pamiršau paminėti, kad bandžiau dirbti: vaikus prižiūrėti, valytoja padirbėti ir visur nesėkmingai, nes savo „karūnėlę“ turėjau nuleisti iki žemiausio lygio – negalėjau pakęsti, kai mane žemina, tyčiojasi.
Pamažu iliuzijos pradėjo bliukšti. Prasidėjo pykčiai, kad nesugebu dirbti kaip dauguma čia gyvenančių lietuvių, bet po kurio laiko pastojau. Kai gimė vaikas savo „svajonių vyrą“ pradėjau iš tikrųjų pažinti, ir paaiškėjo, kad jis ne toks ir svajonių. Dabar valau turtuolių namus dėl savo vaiko – kad galėčiau grįžti atgal i Lietuvą ir bent šiek tiek turėti pradžiai pragyvenimui. Dirbu po 11 valandų per dieną ir prisimenu dėl ko tai darau – dėl savo vaiko.
Prisimenu tas dienas, kai skųsdavausi kokia aš nelaiminga, kai turėjau viską, o dabar? Gėda net i Lietuvą grįžti. Jau raukšlės ir žili plaukai puošia veidą. O kažkada gi buvau verslininkė. Aišku, Instagram‘o, Facebook‘o profiliai spindi: gražūs rūbai, laimingas gyvenimas, bet realiai tai nusišauti norisi. Vaikas yra užsienio pilietis – taip lengva nebus grįžti. Turiu vargti dantis sukandusi. Šiai dienai baisu ir į Lietuvą sugrįžti, nes bijau, kad ten dar bus sunkiau. Ką vaikas matytų, gautų Lietuvoje? Tiesiog šia žinute norėjau pasakyti : vertinkite tai, ką turite dabar, nes negali žinoti kur gyvenimas tave nublokš, ir kokius labirintus gali būti paruošęs. Tokiais momentais pritaikau sau patarlę: „Kas nenužudo – padaro dar stipresniu“, na, o nemokamas sūris būna tik pelėkautuose. Viskas ką dabar turime, kur esame – TAI YRA LAIKINA.
EMA
Tai yra skaityojo laiškas ir redakcija už klaidas neatsako.
Natali
Gaila, kad karunos nusiimti neina… O gal ir nereikejo , jos nuimti? Mokant anglu, kalba galima rasti ir ne valytojos darba. Aisku valytojoms gerai moka,plius mokesciu gali nemoketi ir pasitaupyti gali. Aisku be draugu ir artimuju ar vyro paramos sunku JAV, prasimusti i geresni gyvenima, nors ir imanoma. Bet mano manymu JAV, tikrai yra geru vyru ir lietuviu, ir ne lietuviu. Lietuvoje manau taip pat ju yra. Nors man paciai, gera lietuvi pavyko rasti tik Amerikoje, kuris sunkiai dirbo ir savaitemis namie nebuvo, bet deja tokie yra daugumos lietuviu darbai JAV. Norint gristi i Lietuva tikrai reikia pasitaupyti pinigu, bent jau minimaliam bustui, nes tai bene didziausia islaida. Benzinas, masinos , avalyne ir rubai cia brangu, bet va maistas dar ne pasieke JAV lygio. Nekilnojamo turto kainos, bent jau didmiesciuose jau panasios kaip ir JAV.
Man Lietuvoje patinka, kad mokyklos geros ir nemokamos, sveikatos apsauga ne daug kainuoja, nors ir nera labai istaigingos poiliklinikos ar ligonines, bet mirti tikrai neleis, net jei pinigu neturi. Dar didelis pliusas, kad zinai jog tave ar tavo vaika nenusaus mokykloj , baznycioj, ligonineje, koncerte ar kinoteatre. Vaikui cia tikrai saugiau, plius yra gimines ir artimieji Lietuvoje, gal ir draugu dar cia yra? Na, ar vyra cia pavyks susirasti negarantuoju, daug kas isvaziave i uzsienius uzdarbiauti, dar atrodo, kad cia geru vyru trukumas yra ir del zalingu iprociu. Lietuva labai pasikeitusi, i geraja puse per paskutinius penkiolika metu, vaikui tikrai bus ka parodyti. Mirstanciu is bado ar gatvese gyvenanciu tikrai nepazistu,bent jau tu kur grizo is uzsienio. Vis delto pries griztant patarciau apsvarstyti prioritetus, nes prisitaikyti nebus lengva ir Lietuvoje. Atlyginimai cia ne pasaka, darbdaviai visai nesigedina darba siulyti uz minimuma. Pirmus metus depresija beveik garantuota, ypac su vaiku grizus, jei dar vaikas didesnis, ir reiks i mokykla eiti, tai vakui bus sunku, ir pati del vaiko kanciu pergyvensi.