Nemesk kelio dėl takelio, arba kodėl Amerika ne visada yra svajonių šalis

Lietuvoje gyvenau gerai

Noriu su Jumis pasidalinti savo gyvenimo patirtimi ir galbūt kiekvienas iš Jūsų  apmąstysite savąją. Lietuvoje gyvenau palyginus su dabartine situacija gerai – dirbau didelėje įmonėje, įsigijau savo būstą, mašiną. Niekuomet nebuvau kažkieno išlaikoma, nei tėvų, nei jokio vyro. Turėjau viską,  ką norėjau turėti, bet sunkiai dirbdama. Aišku pasiskusdama, kad darbas per sunkus, kad per mažai moka, kad gal kažką geriau susirasti reikėtu… Ir štai – sutikau  savo  svajonių  vyrą.

Jis buvo užsienio lietuvis, daug metu gyvenantis už Atlanto vandenyno, žmogus, kuris greitai apsuko man galvą, parodė  gražų gyvenimą – suviliojo.  Na, o aš nieko nelaukusi spontaniškai susikroviau  daiktus, palikau savo visus darbus, draugus, šeimą, kitaip tariant, viską,  ką turėjau, lengva ranka išdalinau, išnuomavau  butą, pardaviau mašiną ir išvažiavau  gyventi i užsienį. Kaip dabar  atsimenu savo iliuzijas – juk tiek metų Lietuvoje pragyvenus visi vyrai atrodė  “lopai ” (labai atsiprašau, nieko įžeisti nenoriu),  jau buvau viltį beprarandanti kad kada iš viso vyrą susirasiu. Gal tiesiog buvau per savarankiška ir per stipri, kad kažkas susuktų  galvą.  Na ir štai: SVAJONIŲ GYVENIMAS, svajonių vyras – didelės iliuzijos bei lūkesčiai.

Išdidmiesčio atvažiavome  į priemiestį

Atvykau į šalį (neminėsiu konkretaus miesto) , kur vyras  buvo papasakojęs, kad turi savo įmonę, o  paaiškėjo, kad tiesiog dirba sau ir namuose beveik nebūna. Iš Lietuvos didmiesčio atvažiavome  gyventi ne į downtown (didmiestį),  o į suburb (priemiestį), kur be automobilio esi niekas, o iki parduotuves net takelio nėra,  nes čia visi mašinomis važinėja gi. Ok. Vyras  išvažiuodavo į darbą ir savaitėmis ar mėnesiais negrįždavo, o aš likdavau namuose pro langa žiūrėti. Beje, pamiršau paminėti,  kad bandžiau dirbti: vaikus prižiūrėti, valytoja padirbėti  ir visur nesėkmingai, nes savo „karūnėlę“  turėjau nuleisti iki žemiausio lygio – negalėjau pakęsti, kai mane žemina, tyčiojasi.

Pamažu  iliuzijos pradėjo  bliukšti. Prasidėjo pykčiai, kad nesugebu dirbti kaip dauguma čia gyvenančių lietuvių,  bet po kurio laiko pastojau.  Kai gimė vaikas savo „svajonių vyrą“  pradėjau iš tikrųjų pažinti, ir  paaiškėjo,  kad jis ne toks ir svajonių.  Dabar  valau turtuolių namus dėl savo vaiko – kad galėčiau grįžti atgal i Lietuvą ir bent šiek tiek turėti pradžiai pragyvenimui. Dirbu po 11 valandų per dieną ir prisimenu dėl ko tai darau – dėl savo vaiko.

Prisimenu tas dienas, kai skųsdavausi kokia aš nelaiminga, kai turėjau viską, o dabar? Gėda  net i Lietuvą  grįžti. Jau raukšlės ir žili plaukai puošia veidą. O kažkada gi buvau verslininkė. Aišku, Instagram‘o,  Facebook‘o profiliai  spindi: gražūs rūbai, laimingas gyvenimas, bet realiai tai nusišauti norisi. Vaikas yra užsienio pilietis – taip lengva nebus grįžti. Turiu vargti dantis sukandusi. Šiai dienai baisu ir į Lietuvą sugrįžti, nes bijau, kad ten dar bus sunkiau.  Ką vaikas matytų, gautų Lietuvoje? Tiesiog šia žinute norėjau pasakyti : vertinkite tai, ką turite dabar, nes negali žinoti kur gyvenimas tave nublokš,  ir kokius labirintus gali būti paruošęs. Tokiais momentais pritaikau sau patarlę: „Kas nenužudo –  padaro dar stipresniu“, na, o nemokamas sūris būna tik pelėkautuose. Viskas ką dabar turime, kur esame  – TAI YRA  LAIKINA.

EMA

Tai yra skaityojo laiškas ir redakcija už klaidas neatsako.

www.exemigrantai.lt

Norite papasakoti savo istorija? Rašykite el. p. info@exemigrantai.lt
Share on facebook
Share on Facebook
Share on twitter
Share on Twitter
Share on pinterest
Share on Pinterest
Share on whatsapp
Share on WhatsApp

Parašykite komentarą

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Post comment