Pasidalinkite šiuo įrašu

Populiariausios naujienos / Vieno žmogaus istorija

Emigracija: ir džiaugsme ir varge

emigracija

 

Sesers istoriją

Čia papasakosiu  ne savo, o savo sesers istoriją. Apie tai, kaip jos vyras išvyko į Norvegiją ieškoti laimės, bet tai padarė šeimos sąskaita. Nežinau, gal tai daugeliui pasirodys kaip normalus dalykas, juk žmonės skiriasi, jausmai išblėsta ir dėl visų tų sprendimų kalta kokia nors vidutinio amžiaus krizė, bet aš manau, kad emigracija čia suvaidino lemiamą vaidmenį.

Taigi, mano sesers šeima. Jiedu, nors ir pragyvenę kartu 19 metų, bet vienas į kitą žiūrėjo spindinčiomis akimis, buvo puikus šeimos pavyzdys aplinkiniams: visada kartu, aktyviai dalyvaujantys visuomeninėj veikloj. Vienas groja gitara ir dainuoja, kita – dainuoja, turintys du puikius vaikus. Galbūt visa tai buvo tik migla, bet mačiau seserį laimingą ir niekas tuo neabejojo. Lemiamas momentas atėjo, kai judviejų sūnus baigė mokyklą ir įstojo mokytis  prestižinės specialybės. Prasidėjo nerimo dienos, ypač tėvams – kaip gi jis gyvens Vilniuje, už kokius pinigus nuomosis butą, mokės už knygas (įstojo į nemokamą vietą). Sūnus pradėjo kalbėti apie studento paskolą, bet sesers vyras pareiškė, kad jokių paskolų šeima neims, o jis važiuos padirbėti į Norvegiją, juokavo, kad pagaliau bus laiko ir žvejybai tame krašte. Sesuo dirbo gydytoja, o jos vyras savivaldybėje.

Valstybės tarnautojas rimtai ryžosi važiuoti dirbti į fabriką

Aš negalėjau patikėti, kad jis – valstybės tarnautojas rimtai ryžosi važiuoti dirbti į fabriką. Negalėjau patikėti iki paskutinės akimirkos, kai jau visi verkėm oro uoste. Tada prasidėjo kitoks gyvenimas: pasisėdėjimai su gitaromis ir karaokė  baigėsi, prasidėjo vakariniai pokalbiai per Skype, sesers nerimas dėl vyro sveikatos, saugumo – juk niekada nežinai kas ir kaip ten toj kitoj šaly jei dar ir darbas fizinis ir sunkus, prasidėjo gyvenimas atkarpom: nuo grįžimo iki išvažiavimo.

Jų sūnus gavo pirmus pinigus susimokėti už butą, bet paskolą vėliau vis tiek pasiėmė. Sesers vyras buvo piktas, bet Norvegijoj vis tiek liko – juk dukra dvyliktokė – jai reiks pagalbos ir jei jau darbas yra, tai reik dar truputį pakentėt. Mačiau, kad sesuo nebuvo patenkinta šiuo jo sprendimu.

Lietuvių grupė gyveno išsinuomotam name

Kartą  labai atvirai pasišnekėjom su ja. Ji pasakojo, kad, kai santykiai jų ėmė šalti, o, kai paskutinį kartą buvo nuvykus jo aplankyti, pamatė tai, ko nereikėjo matyti: didelė lietuvių grupė gyveno išsinuomotam name, buvo ir  nevedusių vyrų ir netekėjusių  moterų ir vienos merginos (gal apie 30) akys pastoviai sekiojo jos vyrą. Tokius dalykus tiesiog jauti, juk ne vakar gimęs esi. Vėliau paaiškėjo, kad sesers nuojauta neapgavo. Sunku buvo klausytis seserį sakant, ir iš nevilties bandant jį teisinti, kad „kai vyras yra sveikas, jam reikia šilumos lovoj dažniau nei kartą per 3 ar 6 mėnesius…

Dabar mano sūnėnas jau pradėjo dirbti Odontologijos rezidentūroj, jam viskas priešaky. Daug keliauja, turi daug draugų, labai džiaugiuosi už jį.  Dukterėčia  sėkmingai studijuoja Danijoj, o mano sesuo yra viena. Taip, per tuos 5 metus buvo visko: ašarų, nesikalbėjimų, atšalimo ir atleidimų, bet rezultate ji su vyru nėra kartu. Oficialiai jie nėra išsiskyrę, bet sesers vyras tebegyvena Norvegijoj, kiek žinau – irgi vienišas. Naujoji jo draugė išvyko kitur, bet į šeimą jis taip pat negrįžo, nors norėjo. Yra dalykų, kurių pamiršti neįmanoma – taip sako mano sesuo. Nieko nesmerkiu ir neteisinu, tiesiog man labai gaila judviejų.

Anksčiau sesei priekaištaudavau, kad ji „nei pakarta, nei paleista“. Šiuo metu jiems taip patogiau būti neišsiskyrusiems ir aš nesikišu – juk abu suaugę žmonės. Aš kartais pagalvoju – kas jei jis visgi nebūtų išvažiavęs, jei sesės vyras nebūtų paklausęs visų tų „gyvenimo mokytojų“ ir dabar vadinamų  „influencerių“ kalančių į galvą, kad kiekvienas privalo išlipti iš savo komforto zonos jei nori rasti laimę.

Nemanau, kad sesers vyras ją rado, nes, kai grįžta tai pailsėti, tai pas gydytojus  pasitikrinti į Lietuvą, atrodo toks suvargęs, lyg visai kitas žmogus būtų. Galit vadinti mane kvaila ir sakyti, kad „kaip pasiklosi, taip išsimiegosi“, bet, kai pamačiau savo artimo žmogaus dramą iš arti, negaliu apie tai negalvoti. Šeima ir artimieji – va, kas svarbu, o tie prakeikti popieriukai senatvėj lovos nešildys ir stiklinės vandens nepaduos. Tokios mano mintys. Jei kiti rado laimę užsieniuose – labai džiaugiuosi, bet mano patarimas – būti kartu su šeima ir nesvarbu kur,  juk prisiekėt kažkada…

Aistė B.

Tai yra skaityojo laiškas ir redakcija už klaidas neatsako.

www.exemigrantai.lt

Norite papasakoti savo istorija? Rašykite el. p. info@exemigrantai.lt

Pasidalinkite šiuo įrašu

Palikite atsakymą

Jūsų el. pašto adresas nebus publikuojamas.Reikalingi laukeliai yra pažymėti *

Galite naudoti HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>