Emigracija dažnam iš mūsų parodo kokia brangi yra Tėvynė, kurios netenkame išvykę svetur ir visos patirtys mus tik moko bei suteikia stiprybės.

Buvau svetur tik dvejus metus su pertraukomis namie, bet tai man parodė kiek stipriai aš esu  prisirišęs prie savų, prie namų, prie draugų, prie oro ir net prie to chaoso, kuriame gyvenau. Tai leido pamatyti skirtumus ir suvokti, kad savame kieme man yra maloniau nei ten, kur nesu gimęs. Kiekvienam tai yra skirtingai, nes juk kiekvienas skirtingai jaučia skonį, pavyzdžiui, šaltibarščių ir net nelabai sveikus cepelinus su spirgais prisimena kaip geriausius vaikystės skonius.

Ten, kur buvau emigravęs, irgi nemažai lietuvių, tad kartais tu susitinki bendrai praleisti vakarus gamindami vakarienę ir kalbėdami ta pačia kalba, kad pajaustum prieskonį savito žargono, pasijausti tarp savų sienų. Bet tai ne tas pats, nes namie net ir sienos šildo – aš jaučiu tai savo kailiu ir to neatstos jokie atlygiai, ar lengvesnis gyvenimo būdas.

Gimtinėj ir savų paukščių čiulbėjimas yra daug giesmingesnis ankstų rytą, nei svetur. Net vėjo gūsis kitoks, lietus ir saulė kitokia, ir apie tai galvojant tuo labiau tas ilgesys būna stipresnis už visus pliusus esančius svetur.

Ir paklausiu savęs – ar Lietuvoje gyvensiu taip, kaip prieš emigraciją? Tikiu, kad viskas bus kitaip, nes niekas nebus kaip buvo anksčiau, bus kitaip, nes išmokau vertinti tai ką turėjau ir ką turėsiu. Kartais ne tik pinigai motyvuoja, nes išmokti galima gyventi ir su pakankamumo jausmu, juk ir ten viskas brangu ir kiekvieną kartą grįžimas namo būna lyg savęs ir savo jausmų atradimas iš naujo.

Kada reikia grįžti namo – dažnas emigrantas klausia savęs ir kitų. Galiu pasakyti tik tiek –  reikia grįžti tada, kai tvirtai žinosi ko nori ir kokiu tikslu tu nori grįžti.

Tu namie taip pat gali gyventi kaip ir gyvenai ten, gal atlygis ir mažesnis, bet ir čia žmonės moka užsidirbti ir gal tiesiog reikia atrasti savo nišą – tai ką tu moki geriausiai ir ką darydamas jautiesi puikiai. Jau seniai supratau, kad puikiai jaučiuosi galėdamas dalintis, juk sakoma, kad laimė tikra yra tada, kai daliniesi.

Ką darysiu grįžęs? Gyvensiu savo mylimajame Vilniuje, ir prisijungsiu prie Vyrų Krizių ir Informavimo centro vykdomos veiklos, skaitysiu paskaitas apie vyriškumą, kaip nugalėti baimes, bandysiu padėti spręsti tokias problemas kaip santykių krizės šeimoje, smurtas, savižudybės, artimųjų netektys.

Taip pat planuoju organizuoti stovyklas berniukams ir jų mamoms, kurios vienos augina sūnus, ir toliau užsiimsiu kelionių organizavimu.

 

Robertas Šukšta

 

Tai yra skaityojo laiškas ir redakcija už klaidas neatsako. Visos teisės saugomos

www.exemigrantai.lt

Norite papasakoti savo istorija? Rašykite el. p. info@exemigrantai.lt

Share on facebook
Share on Facebook
Share on twitter
Share on Twitter
Share on pinterest
Share on Pinterest
Share on whatsapp
Share on WhatsApp

Parašykite komentarą

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Post comment