Pasidalinkite šiuo įrašu

Vieno žmogaus istorija

Kaip suradau savo svajonę

Kaip suradau savo svajonę

Portalui exemigrantai.lt pasiūlius man pasidalinti savo istorija rubrikoje „Vieno žmogaus istorija“, kiek sutrikau: ar

manoji istorija bus įdomi? Ką turėčiau pasakyti, kad ši istorija įkvėptų ryžto tam, kurio svajonė gyventi taip, kaip nori, galbūt dar tik nedrąsiai rusena kažkur širdies kamputyje? Viliuosi, kad mano pasakojimas taps padrąsinimu veikti, kiekvienam siekiant savo svajonės.

Emigracija – mano „bilietas“ į Lietuvą

Pastaruosius aštuonerius metus gyvenu Bornmute. Motyvacija gyventi sėsliai Lietuvoje, sustiprėjo, kai Jaskonyse – gražaus kraštovaizdžio kaimely, visai šalia mano gimtųjų Druskininkų, – įsigijau sklypą, planavau pasistatyti namą. Juolab kad mano gyvenime tada jau buvo ir širdies draugė, kuri vėliau tapo mano žmona. Kai 2011-aisiais mudviems gimė dukrytė, rūpinomės, kad šeima nestokotų būtiniausių dalykų. Nors abu su žmona turėjome darbus Lietuvoje, atlygis netenkino. Gimus mažylei, šeimos poreikiai išaugo, reikėjo pinigų: čia ir dabar. Gyventi, dirbti galėjome, žinoma, ir Lietuvoje, bet supratome, kad Anglijoje galima greičiau užsidirbti. Todėl vieną gražią dieną susikroviau kuklią mantą – ir vėl į Angliją. Netrukus, po dviejų mėnesių, kaip ir buvo sutarta, į Bornmutą gyventi atvyko ir žmona su dukryte. Tai buvo 2012-ieji, laikotarpis, kai „įvyko“ mano trečioji emigr

acija į Angliją. Įsikūrę gyvenome ramiai, viskas ėjosi sklandžiai, aš daug dirbau, barmenu ir picų išvežiotoju.

Gyvenimas ir darbas emigracijoje man suteikė šansą keliauti, tačiau ilgainiui toks „algoritmas“ ėmė kamuoti: kokia prasmė keleto savaičių poilsiu mėgautis svetur – ir grįžti į Angliją dirbti, kad galėtumei ilsėtis vėl kokioje nors svečioje šalyje? Tarsi visko užteko, tačiau mane vis dažniau aplankydavo mintis, kad „kažkas ne taip“… Neveltui poreikių hierarchijos teorijos autoriaus Maslow piramidė nurodo kad, patenkinus fizinius, materialinius poreikius, iškyla poreikis realizuoti save kūrybiškai. Man taip ir atsitiko: kai šeimoje finansiškai pasijutome lengviau, man kilo vidinis klausimas – kas aš esu ir ką galiu duoti kitiems? Ar galiu sukurti kažką ypatingo, kas leistų geriau pažinti save ir tobulėti man, kaip asmenybei? Taip po truputį į mano gyvenimą ėmė belstis svajonė, vėliau visiškai pakeitusi mano gyvenimą ir mane. Išgryninęs šią svajonę, po kelerių metų ją realizavau, pastatęs plaustą ir sukūręs RiwerWorld projektą.

Vienu savo gyvenimo laikotarpiu man teko domėtis tinklinės rinkodaros verslu, daug laiko praleidau skaitydamas knygas – apie tai, kaip nusistatyti savo tikslus, kaip jų siekti… Galima sakyti, tas knygas apie saviugdą, lyderystę, pozityvų mąstymą, verslą tiesiog ryte rydavau, įvairių autorių, tarp jų – Sarma, Kiosaki, kitų… Kurį laiką buvau pasinėręs į saviugdos studijas: motyvacinės knygos, įvairi literatūra, „traktatai“, šimtai knygų, seminarų… Bet jaučiau: „neveža“. Atrodė, ir autorius išmintingas, ir citatos taiklios, bet kas iš to? Vis tiek jaučiausi tik dar labiau susipainiojęs, paklaidintas. Nuolat klausiau savęs: o kur mano paties kelias, mano svajonė, mano gyvenimas? Galiausiai suvokiau: protingos knygos yra gerai, bet nė vienas autorius, kad ir koks jis „maladiec“, neparodys kelio į tavo svajonę, nepasakys, nesuformuluos, nenupieš vaizdo, kaip ji turi atrodyti, kokia ji turėtų būti. Nes savo kelią išsirinkti, savo misiją išsigryninti, savo svajonę atpažinti kiekvienas turime pats.

Šiandien sau esu įvardijęs, kad emigracija – tai vienas iš nuostabiausių dalykų, kuris man gyvenimo atsitiko, nes tai buvo laikas, man suteikęs savotišką, sąlyginę ramybę – tokią, kai žinai, kad yra pinigų normaliam išgyvenimui, šeimos poreikiams. Ir todėl tai buvo laikas, kai netrikdomas galėjau pagalvoti, ką norėčiau veikti gyvenime. Gal ir skamba paradoksaliai – tačiau emigracija buvo man ir savotiškas bilietas grįžti į Lietuvą.

Svajonės „anatomija“

Plaustas „Nemo“, pavadintas mano dar vaikystėje pamėgtos knygos herojaus vardu, regis, buvo vaikiška svajonė, tiesa? Atvirai sakant, pačiam net ir dabar dar kartais sunku patikėti, kad man pavyko pastatyti šį plaukiantį namą. O kiek laiko ir jėgų man reikėjo tą savo vaikišką svajonę patikrinti! Atlikti skaičiavimus, domėtis, kokios medžiagos reikalingos plausto statybai; vizualizuoti savo svajonę: pamatyti, įsitikinti, ar ji atitinka suaugusiųjų pasaulį.

Svajonė… Manau, svajonės gali būti dviejų tipų: vienos veda į akligatvį, o kitos turi milžinišką savirealizacijos potencialą. Galite svajoti apie prabangų automobilį, o galite sukonstruoti savąjį, kuriuo apkeliausite visą pasaulį. Tarp šių svajonių – milžiniškas skirtumas. Aš už tokią svajonę, kuri mus veda asmeninio tobulėjimo keliu, suteikia galimybę augti kaip asmenybėms. Verta susimąstyti, ką tavo svajonė atneš kitiems – kaip patobulės tave supanti aplinka? Kokius pokyčius ji lems viename ar kitame visuomenei svarbiame procese? O paprasčiau tariant – ar, įgyvendinęs savo svajonę, tu vien tik „pasiimsi“ – ar dar ir „atiduosi“? Tai yra, ar sukursi tai, kas džiugins ir kitus? Ar tavo svajonė įkvėps naujiems pasiryžimams, iššūkiams, kūrybai ir kitus žmones? Labai svarbu, kad svajonė padėtų skleistis kūrybai, kūrybingumui, sietųsi su kuo platesniu žmonių ratu.

Tačiau iš pradžių svajonę kurį laiką būtina puoselėti vien savyje, rūpintis ja kaip pačia švelniausia savo sielos sodo gėle. Savo svajonę reikia visiškai, pilnai išjausti, kad iki galo įsitikintumei, kiek ji realistiška, kad visiškai aiškiai suvoktum, kur ji atves. Tai svarbu, ir aš tai žinau iš savo patirties. Beje, pradėjus statyti plaustą, dvejus metus, iki pat tada, kai pirmoji jo versija jau buvo ant vandens, apie mano projektą niekas, išskyrus keletą mano artimiausių draugų, nė nežinojo.

Didžiuojuosi, kad „Nemo“ atitinka visus Lietuvos saugios laivybos administracijos techninius bei saugos reikalavimus ir turi valstybinį registracijos numerį. Tačiau viskas juk prasidėjo nuo eskizų ant popieriaus lapo: buvo pastatyti net keturi plausto variantai. Vienas iš didžiausių iššūkių, statant plaustą, buvo rasti tinkamus inžinerinius sprendimus plausto karkasui: juk reikėjo numatyti ir 10 atskirų miegamųjų, ir virtuvę su baro erdve, ir dušo kabiną: plaustas buvo tobulinamas, nes norėjau, kad viskas būtų padaryta efektyviai ir patikimai. Plausto pagrindas – plastikinės 200 litrų talpos statinės, keliamoji galia – daugiau kaip 15 tonų, o grimzda – 30 cm.

Šiandien pats save mieliau įvardinčiau ne kelionių organizatoriumi, o kuriančiu atostogas, padedančias atitrūkti nuo kasdienybės rutinos. Daug Lietuvos žmonių dabar turi galimybę keliauti po svečias šalis, tačiau ar taip patys savęs neatitolina nuo galimybės pamatyti, kokia graži Lietuvai ir kaip gera ilsėtis Lietuvoje, keliauti po Lietuvą? Gera žinoti, kad, plukdydamas „Nemo“, galiu padėti ir lietuviams, ir užsieniečiams pamatyti mūsų nedidelės, bet tokios unikalios šalies grožį.

„Nemo“ ir RiwerWorld

Emigracijoje niekada nesijausi kaip namie: gali labai gerai adaptuotis prie tos vietovės, pamilti tą šalį ir žmones, pamilti ir įsigilinti į jos kultūrą, istoriją, papročius – tačiau tai niekada netaps namais.

Man visada yra smalsu kuo giliau patyrinėti gražią šalį, kuriame turiu gerų draugų, daug pažįstamų, tad ir mano buvimas Anglijoje 4-5 žiemos mėnesius yra labiau susijęs ne su griežta būtinybe, o su mano paties noru pabūti čia: geras laikas pagalvoti apie ateinančio vasaros sezono pradžią su RiwerWorld, pasidomėti pasaulinėmis vandens turizmo galimybėmis, be to, čia pigesniais kaštais randu įsigyti  ir inventoriaus, reikalingo „Nemo“.

Noriu, kad Lietuvoje atgytų ir būtų puoselėjamas vandens turizmo kultūros paveldas, susijęs su upeivyste, kad atsirastų kuo daugiau konkurentų, kad būtų įgyvendinta kuo daugiau ir įvairesnių upeivystės projektų ir vizijų. Galiu sakyti, kad tai yra mano didysis tikslas, kurį suvokiu net ir kaip savo misiją. Lai nenuskamba tai kažkaip pernelyg „nežemiškai“, tačiau iš tiesų: norint sėkmingai įgyvendinti savo svajonę, labai svarbu žinoti savo misiją, arba kitaip – žinoti savo pašaukimą ir juo sekti.

Tik tokia svajonė keičia ir patį žmogų, ir kitus, jį supančius žmones, net aplinką. Tai būtų galima palyginti su kopimu į kalną: juk žmogus, užkopęs savąjį Everestą, nusileis iš ten jau kitoks – bent jau tikrai ne toks pat, kokiu jis buvo prieš kopdamas… „Nemo“ nebuvo mano svajonė. Plaustas yra tik transporto priemonė, kuri man padeda toliau sekti paskui savo svajonę. Aš svajojau keliauti – Nemunu ir pasaulio upėmis, ir svajojau keliauti pačiu įsimintiniausiu būdu.

 

 

Keliauti, vis labiau, geriau pažįstant gyvenimą, žmones ir – save. Aš norėjau ir tikėjausi šioje kelionėje sukaupti vis naujos, mano augimui, vystymuisi ir tobulėjimui reikalingos patirties. Aš jos įgavau, ir įgaunu nuolat. Tad kviečiu į pačias geriausias 2019 vasaros atostogas su „Nemo“!!! Ši vasara RiwerWorld projekte bus jau ketvirtoji. Visą informaciją apie plaukimus rasite čia 

 

 

Peržiūrėti video

 

Pasidalinkite šiuo įrašu

Palikite atsakymą

Jūsų el. pašto adresas nebus publikuojamas.Reikalingi laukeliai yra pažymėti *

Galite naudoti HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>