Pasidalinkite šiuo įrašu

Naujiena! / Vieno žmogaus istorija

Nekenčiame vieni kitų

Nekenčiame vieni kitų

Nekenčiame vieni kitų. Vieni dėl to, kad kiti vis dar turi Tėvynę, kiti dėl to, kad drįso gyventi kitaip, kitur, laisviau ir patiems renkantis, net jei to kaina – Tėvynė

 

Vieni nusprendė, kad tie kiti, laisvesnieji, išdrįsusieji, jiems tapo automatiškai skolingi.

Už laiku neįjungtą šildymą, už ligas, už visas kitas negandas. Už jų blogą nuotaiką, už eiles poliklinikose, už korumpuotus valdininkus, už tai, kad dangus pusę metų būna cepelinų spalvos. Tie kiti, kurie nebe čia, o kitur, sutiko su nerašytomis skolos taisyklėmis. Ir moka.

 

Moka už tai, kad už jų langų dangus šviesesnis, už tai, kad nereikia stumdytis pusdienio eilėse pas chirurgą. Moka už tai, ir už kitką moka. Pavedimu, grynaisiais, pilnais krepšiais dovanų ar kelionėmis pas juos iš ten. O patys, grįžę į ten plėšosi. Per kelis vakarėlius per vieną vakarą, per kelis balius per pusdienį, moka pakvietimais į restoranus, moka ne tik dėl noro tėvams parodyti kažką naujo, bet visų pirma – dėl to, kad privalo atiduoti skolą. Nematomą, konkrečia pinigų suma neįvardijamą, bet slegiančią kaip septyni everestai.

 

O ar laimingi? Ir tie, ir tie?
Kažin. Negali būti laimingas nekęsdamas, niekindamas, pavydėdamas. Niekindamas “tų” už tai, kad jie sugebėjo susikurti tai, ko tu nesugebėjai, nedrįsai, o gal – nenorėjai. Kad jie turtingiau, ramiau, šviesiau. O tu pats? Niekindamas juos, kad jie liko ten, su savo tvirtu tikėjimu, ten, kur tu nebetikėjai. Ar nebegalėjai tikėti: savo šalimi, savo žmonėmis. Todėl tu nusprendei, kad jie “ten” tiesiog labiau atsilikę nei tu, tamsuoliai, nematę nieko, šakutės taisyklingai rankoje laikyti nemokantys, ne taip kaip tu. Labai greitai pamiršai, kad tu iš čia, kad tu – vis dar vienas iš jų.

 

Šventės kol kas, mūsų tos pačios. Ar tos pačios bus ir mūsų vaikų? Kažin. Laikas parodys. Ir labai greitai, tie vaikai auga kaip ant mielių. Ir jei tu vakar jam ant kaktos neuždėjai štampo made in LT, rytoj jau gal bus per vėlu. Didžiuojamės, kad vaikai moka pasakyt “ačiū, labas”, bet dar labiau didžiuojamės, kad jų niekada nemokėm lietuviškai. “Nekenčiam” visko, kas lietuviška ir vis dar su malonumu traukiam į ten, kad pademonstruotume savo panieką ir tai, kokie mes pažangūs ir pažengę.

 

Šventės kol kas, mūsų tos pačios. Mentalitetas tas pats. Šaknys tos pačios. Tautybė vis dar ta pati. Bent jau dažniausiai. Kaip dar ilgai? Ir ar tikrai mus sunaikins emigracija, atstumas, ar mes patys save. Per atstumą. Vieni ten, kiti čia. Bet visi – vieni kitų nekęsdami. Vieni, nes buvo palikti ir išduoti. Kiti – nes nebeturi šaknų, kurios medį tvirtai išlaiko net baisiausiose audrose.

 

Mes vis dar turime už ką kovoti, mes vis dar turime dėl ko kovoti, mes vis dar turime VALSTYBĘ, už kurią galime kovoti. Mes vis dar galime pasirinkti kovoti už mus, ne prieš mus.

Nes šventės – tai ne paveiksliukas profilyje. Toks ar kitoks. Šventės – tai mes. Ir tu, ir aš. Mes KARTU. Nesvarbu, kad tu ten, aš-čia. TOL, KOL MES VIENAS UŽ KITĄ, o ne vienas prieš kitą.

Milda Matulaitytė – Feldhausen

EksEmigrantai

Pasidalinkite šiuo įrašu

Palikite atsakymą

Jūsų el. pašto adresas nebus publikuojamas.Reikalingi laukeliai yra pažymėti *

Galite naudoti HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>