Pasidalinkite šiuo įrašu

Naujiena! / Vieno žmogaus istorija

 Grįžusi iš emigracijos pasinėrė į verslą

Grįžusi iš emigracijos pasinėrė į verslą

Vilnietės Emilijos V. emigracijos istorija įkvėps ne vieną šios istorijos skaitytoją.  Jaunai optimizmu trykštančiai moteriai gyvenime netrūko iššūkių. Baigusi studijas, įgijusi vadybos bakalauro laipsnį, mergina emigravo į  Airiją, kadangi Lietuvoje gerai apmokamo darbo rasti nepavyko. Visgi, prabėgus dešimtmečiui, sėkmingai į verslo vandenis Lietuvoje nėrusi Emilija jaunuolius ragina neskubėti išvykti ir gyvenimą kurtis Lietuvoje.

Apie viską nuo pradžių…

Su Emilija žliaugiant lietui  susitikome vienoje uostamiesčio kavinėje. Į Klaipėdą iš Vilniaus ji atvyko susitikti su būsimais verslo partneriais. Jau pirmosiomis susitikimo minutėmis, moteris prisipažino, kad pokalbis nebus vien apie teigiamas ar neigiamas emigracijos puses, nes gyvenimas yra tarsi įvairių spalvų kupina paletė ir kiekviena patirtis suteikia kažką gero. „Iš Lietuvos emigravau dar labai jauna, 24-erių. Visada svajojau baigti vadybos studijas, sukurti savo verslą, norėjosi visko pasiekti per penkerius metus. Turbūt, suveikė jaunatviškas entuziazmas, kai į visus iššūkius esi pasirengęs tik numoti ranka. Iš pradžių planas klostėsi puikiai, puikiais pažymiais baigiau vidurinę, už studijas universitete mokėti nereikėjo, studijos sekėsi. Didžiausi iššūkiai prasidėjo užvėrus universiteto duris“, – prisiminė herojė.

Darbo paieškos vaisių nedavė

Anot pašnekovės, pirmą pusmetį po studijų baigimo ji intensyviai ieškojo darbo pagal įgytą specialybę, tačiau patirties stoka jai kišo koją. Kadangi finansinė padėtis nebuvo stabili, mergina įsidarbino padavėja vienoje sostinės kavinėje. Prabėgus dar keliems mėnesiams jos užsispyrimas ėmė slopti, o draugei pasiūlius prisijungti ir kartu vykti į Airiją užsidirbti, Emilija ilgai nedvejojo. „Kantrybė ieškant darbo trūko greitai. Daiktus susikroviau jau kitą savaitę“, –  šyptelėjo ji. Moteris tikina, jog būtent emigracijoje įgyta patirtis suplėšė rožinius akinius, užgrūdino ir leido suvokti, kad gyvenimą nori kurti būtent Lietuvoje, nepaisant  visų sunkumų.

Dirbo po 12 valandų

Laikas bėgo, o pareigose pakilti nesisekė

„Atskridusios į Airiją po savaitės jau turėjome darbus viščiukų fabrike. Aišku, tai nebuvo svajonių darbas, bet pinigai geri. Užsidirbti tikrai galėjome. Prieš dešimtmetį tokius pinigus Lietuvoje uždirbo tik labai aukštose pareigose dirbantys žmonės. Maniau užsidirbsiu, baigsiu studijas Airijoje, susirasiu geresnį darbą ofise ir į Lietuvą niekada nebegrįšiu“, – svajones bėrė pašnekovė. Visgi, alinantis darbas po dvylika valandų per dieną išsekino merginą. „Laikas bėgo, o pareigose pakilti nesisekė. Fabrike drauge su darbuotojais iš kitų šalių dirbome tikrai sunkiai, fasuodavome viščiukus, ruošdavome produkciją pardavimui. Aukštesnės pareigos pirmiausia būdavo pasiūlytos airiams.  Nepaisant to, kad dirbti taip pat gerai, o gal ne ir geriau, tačiau esi svetimšalis. Nemanau, kad požiūris būtų pasikeitęs Airijoje baigus mokslus. Darbais ten pastaraisiais metais nesninga, konkurencija didėja“, – teigė Emilija.

Grįžusi sukūrė verslą

Per Airijoje praleistus dvejus metus Emilija tikino supratusi, kad pasiilgo savo šalies, papročių, šeimos, lietuvių kalbos. „Vieną vakarą grįžusi iš darbo paklausiau savęs ar noriu toliau dirbti nemėgstamą darbą? Ne vienerius metus studijavau, įgijau išsilavinimą, užsidirbau. Kodėl negrįžus namo ir neįkūrus savo verslą?“, – kalbėjo jauna moteris. Grįžusi į gimtąjį Vilnių Emilija išsinuomojo butą, svarstė kaip panaudojus įgytą patirtį ir žinias susikurti sau darbo vietą. Ištyrinėjusi rinką, mergina nusprendė prekiauti moteriškais ir vaikiškais rūbais. „Man labai padėjo universitete įgytos vadybos žinios. Iš pradžių rūbus siųsdavausi iš Kinijos, kitų šalių ir parduodavau internetu, tačiau siuntimas užsitęsdavo, klientams tekdavo ilgai laukti prekių.  Vėliau suradau tiekėjus Lietuvoje ir ėmiau pirkti rūbus urmu. Investavau į reklamą socialiniuose tinkluose, specialiai tams skirtose internetinės prekybos svetainėse. Kadangi rūbus pati kruopščiai atrinkinėjau, asortimentas buvo platus ir šiuolaikiškas. Klientai netruko tai įvertinti,  pamažu veikla išaugo“, – tikino pašnekovė. Jau po pusmečio namuose dirbti pasidarė per ankšta, tad ji išsinuomojo patalpas ir atidarė parduotuvę.

Pelnas – ne iš karto

Šiuo metu jau planuojame atidaryti parduotuves Klaipėdoje ir Šiauliuose

Pasak moters, pirmus darbo metus pelno beveik nebuvo. Emilija dirbdavo šešias dienas per savaitę, klientų ratas plėtėsi, tačiau beveik visą uždarbį tekdavo atseikėti nuomos ir kitiems mokesčiams. „Visgi, šįkart taip lengvai pasiduoti nenorėjau. Airijoje išmokau daug ir sunkiai dirbti. Santaupas investavau į verslą, užsakydavau geresnės kokybės rūbus, pati dirbau pardavėja, rūpindavausi prekių siuntimu į kitus miestus, bendraudavau su klientėmis, vystydavau prekės ženklą socialiniuose tinkluose. Dar po pusantrų metų sunkaus darbo veikla įsivažiavo, galėjau sau leisti pasisamdyti darbuotoją ir rūpintis tik plėtra. Šiuo metu jau planuojame atidaryti parduotuves Klaipėdoje ir Šiauliuose“, – džiaugsmo neslėpė Emilija. Pašnekovės žodžiais, emigracija padėjo jai suvokti, kad norint kažko pasiekti gyvenime reikia daug užsispyrimo, juodo darbo ir svarbiausia – kantrybės. „Nors Lietuvoje neuždirbsi tiek kiek gali užsidirbti pavyzdžiui Anglijoje, Norvegijoje, Švedijoje, tačiau oriai gyventi tikrai galima. Tiesa, savo vaikams patarsiu neskubėti emigruoti ir pirmiausia dėti visas pastangas įsitvirtinti gimtinėje, kadangi užsienyje išskiestomis rankomis niekas nelaukia“, – tikino Emilija.

Eglė Jurevičiūtė

Pasidalinkite savo istorija egle.jureviciute@eksemigrantai.

EksEmigrantai

Pasidalinkite šiuo įrašu

Palikite atsakymą

Jūsų el. pašto adresas nebus publikuojamas.Reikalingi laukeliai yra pažymėti *

Galite naudoti HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>