Vieno žmogaus istorija

Šeimos verslas, sugražinęs emigrantus namo

„Kodėl iš tėvynės vis dar išvyksta srautai lietuvių?  Ko laukia ir delsia mūsų tautiečiai gyvendami svetur, bet tylomis vildamiesi vieną dieną sugrįžti. Galbūt motyvacijos ir sėkmės istorijų? Jeigu girdėtumėme jas nuolat, galbūt tai paskatintų imtis ryžtingų veiksmų?“, – pasakodama savo istoriją svarstė eksemigrantai.lt  herojė, Sandra.   Kaune įsikūrusi šeimos kavinė „Kalninėliai“, – gerai žinoma miestiečių, pamėgta daugybės pavienių žmonių ir įmonių. Sėkmingai sukurtas verslas į Lietuvą sugrąžinęs jauną šeimą po 16 metų svetur, puikus pavyzdys, kad darbas kartu duoda teigiamų rezultatų. Šiuo metu sutuoktiniai sėkmingai darbuojasi gimtinėje, kartu kuria ateities planus ir pasak jų, nebuvo nei dienos, kad tokio savo sprendimo būtų pasigailėję.   Metai emigracijoje Baigę vid...

ŠVEICARIJOJE AUTOMATIŠKAI GIMSTAMA TURTINGU. AR TIKRAI?

Gyvenimas Šveicarijoje ir Lietuvoje Šveicarija – keista šalis. Smagi šalis. Spalvinga šalis. Kuria puse nepakreipsi, įdomi šalis. Kai kuriais atžvilgiais – unikali šalis. Viskas leidžiama, kas nedraudžiama, o tai, kas nedraudžiama, iki smulkmenų sureguliuota. Kad visiems viskas būtų aišku. Kad papildomų pagundų nekiltų.  Viena liberaliausių šalių. Viena turtingiausių pasaulio šalių. O kur turtas, ten ir mitai.  Mitus apie pasakiškus turtus dažniausiai su didžiausiu malonumu kuria ir skleidžia tie, kurie neturi nei galimybės prie tų turtų prisiliesti, nei supratimo apskritai, kas tai yra. Ypač mažiau turtingose šalyse (ir tose, kurios dėl savo traumuotos praeities labai mėgsta žeminti ir niekinti savo paties šalį, bei aukštinti kitas, jam nepasiekiamas) yra labai mėgstama išplėš...

Kada Šveicarijoje ateina ruduo arba cepelinu jiems į akį

KADA ŠVEICARIJOJE ATEINA RUDUO ARBA CEPELINU JIEMS Į AKĮ Į Šveicariją ruduo ateina ne tada, kai už lango oro temperatūra krinta iki nepakenčiamų dvylikos ar devynių laipsnių, ne tada, kai ima gelsti lapai ar pakelėse rikiuojasi kalnai moliūgų, moliūgėlių ir visokiausio plauko cukinijų, skirtų pardavimui, o tada, kai miestuose ir kaimuose vis dažniau pakvimpa… neplautomis kojinėmis. Ar kažkuo panašiai. Tuomet ateina FONDUE arba fondiu sezonas. O kur fondiu, ten nebetoli ir sniegas, ten ir slidžių sezonas nebetoli. Fondiu yra bene tradiciškiausias šveicariškas patiekalas, kurį pagaminti, atrodo, nei daug išmonės, nei gebėjimų nereikia. Sūrio gabalas (vienos ar kelių rūšių), burokinė tarka, truputis česnako, truputis krakmolo, šlakelis balto vyno, dar šiek tiek pipirų. Viskas sumaišoma ...

Nekenčiame vieni kitų

Nekenčiame vieni kitų. Vieni dėl to, kad kiti vis dar turi Tėvynę, kiti dėl to, kad drįso gyventi kitaip, kitur, laisviau ir patiems renkantis, net jei to kaina – Tėvynė   Vieni nusprendė, kad tie kiti, laisvesnieji, išdrįsusieji, jiems tapo automatiškai skolingi. Už laiku neįjungtą šildymą, už ligas, už visas kitas negandas. Už jų blogą nuotaiką, už eiles poliklinikose, už korumpuotus valdininkus, už tai, kad dangus pusę metų būna cepelinų spalvos. Tie kiti, kurie nebe čia, o kitur, sutiko su nerašytomis skolos taisyklėmis. Ir moka.   Moka už tai, kad už jų langų dangus šviesesnis, už tai, kad nereikia stumdytis pusdienio eilėse pas chirurgą. Moka už tai, ir už kitką moka. Pavedimu, grynaisiais, pilnais krepšiais dovanų ar kelionėmis pas juos iš ten. O patys, grįžę į ten p...

Pasirinkau Lietuvą

Ar tu žinai tą jausmą Ar tu žinai tą jausmą, kai nuo mažens Tau sakoma, kad tik baigus mokslą ir įgijus diplomą.Tu tapsi žmogumi turinčiu svorį rinkoje, naudingu, reikalingu, kompetentingu? Nesiginčiju ne mokslai daro žmogų protingu, bet be mokslų, sutik  Tu daug kuo negalėtumei tapti. Eina metai, keičiasi aplinka keitiesi Tu ir štai diplomų įteikimas. Ta diena kai lengviau atsipūti, kai žiūrint į aplinkinių juoką, gėles, mantijas Tu supranti viskas. Dabar tai jau tikrai viskas. Metai, tris ar penki – baigta. Randi pirmą darbą, supranti, kad tau jis netinka Išeini, po savaitės grįžti, nes buvo įvertintos Tavo stipriosios savybės kitose darbų kryptyse. Gera, labai gera, kai mato ne tai ką nori matyti darbdavys, bet mato ką sugebi geriausiai. Dirbi toliau, ir Tau būnant vos vos 22 metų pasiū...

Kaip suradau savo svajonę

Portalui exemigrantai.lt pasiūlius man pasidalinti savo istorija rubrikoje „Vieno žmogaus istorija“, kiek sutrikau: ar manoji istorija bus įdomi? Ką turėčiau pasakyti, kad ši istorija įkvėptų ryžto tam, kurio svajonė gyventi taip, kaip nori, galbūt dar tik nedrąsiai rusena kažkur širdies kamputyje? Viliuosi, kad mano pasakojimas taps padrąsinimu veikti, kiekvienam siekiant savo svajonės. Emigracija – mano „bilietas“ į Lietuvą Pastaruosius aštuonerius metus gyvenu Bornmute. Motyvacija gyventi sėsliai – Lietuvoje, sustiprėjo, kai Jaskonyse – gražaus kraštovaizdžio kaimely, visai šalia mano gimtųjų Druskininkų, – įsigijau sklypą, planavau pasistatyti namą. Juolab kad mano gyvenime tada jau buvo ir širdies draugė, kuri vėliau tapo mano žmona. Kai 2011-aisiais mudviems gimė dukrytė, rūpinomės, ...

Londoną iškeitė į šilainius ir svajoja apie žemės lopinėlį šalia senjorų daržų

Po dvylikos Londone praleistų metų menininkė Evelina Šimkutė vis dar jaukinasi Kauną, bet ne Šilainius. Pastarieji jai tarsi uostas, į kurį gera grįžti po visų kelionių. Beliko čia tik sukasti lysvę ir pasodinti kelis gėlių žiedus. Veši senjorų daržai Paruošiamieji žemės darbai Šilainių teritorijoje buvo pradėti dar 1981 m. Statiniai čia ėmė kilti 1984-ųjų pavasarį, kai iškilmingai  paklotas pirmojo Šilainių daugiabučio pamatų blokas su atminimo kapsule. Dar po metų, liepą, dalyvaujant miesto valdžios atstovams ir architektams, raktus į butus gavo pirmieji mikrorajono naujakuriai. „Mano mama ir tėtis buvo pirmieji naujakuriai antruosiuose Šilainiuose. Čia jie įsikėlė 1989-aisiais“, – nuo tada savo istoriją šiame rajone ėmė rašyti ir E.Šimkutė. Šilainiuose ji lankė vietos darželį, vėliau – ...

Kai atrandi Tėvynę iš naujo

Emigracija dažnam iš mūsų parodo kokia brangi yra Tėvynė, kurios netenkame išvykę svetur ir visos patirtys mus tik moko bei suteikia stiprybės. Buvau svetur tik dvejus metus su pertraukomis namie, bet tai man parodė kiek stipriai aš esu  prisirišęs prie savų, prie namų, prie draugų, prie oro ir net prie to chaoso, kuriame gyvenau. Tai leido pamatyti skirtumus ir suvokti, kad savame kieme man yra maloniau nei ten, kur nesu gimęs. Kiekvienam tai yra skirtingai, nes juk kiekvienas skirtingai jaučia skonį, pavyzdžiui, šaltibarščių ir net nelabai sveikus cepelinus su spirgais prisimena kaip geriausius vaikystės skonius. Ten, kur buvau emigravęs, irgi nemažai lietuvių, tad kartais tu susitinki bendrai praleisti vakarus gamindami vakarienę ir kalbėdami ta pačia kalba, kad pajaustum prieskonį savi...

Emigracija: ir džiaugsme ir varge

  Sesers istoriją Čia papasakosiu  ne savo, o savo sesers istoriją. Apie tai, kaip jos vyras išvyko į Norvegiją ieškoti laimės, bet tai padarė šeimos sąskaita. Nežinau, gal tai daugeliui pasirodys kaip normalus dalykas, juk žmonės skiriasi, jausmai išblėsta ir dėl visų tų sprendimų kalta kokia nors vidutinio amžiaus krizė, bet aš manau, kad emigracija čia suvaidino lemiamą vaidmenį. Taigi, mano sesers šeima. Jiedu, nors ir pragyvenę kartu 19 metų, bet vienas į kitą žiūrėjo spindinčiomis akimis, buvo puikus šeimos pavyzdys aplinkiniams: visada kartu, aktyviai dalyvaujantys visuomeninėj veikloj. Vienas groja gitara ir dainuoja, kita – dainuoja, turintys du puikius vaikus. Galbūt visa tai buvo tik migla, bet mačiau seserį laimingą ir niekas tuo neabejojo. Lemiamas momentas atėjo, kai jud...

Nemesk kelio dėl takelio, arba kodėl Amerika ne visada yra svajonių šalis

Lietuvoje gyvenau gerai Noriu su Jumis pasidalinti savo gyvenimo patirtimi ir galbūt kiekvienas iš Jūsų  apmąstysite savąją. Lietuvoje gyvenau palyginus su dabartine situacija gerai – dirbau didelėje įmonėje, įsigijau savo būstą, mašiną. Niekuomet nebuvau kažkieno išlaikoma, nei tėvų, nei jokio vyro. Turėjau viską,  ką norėjau turėti, bet sunkiai dirbdama. Aišku pasiskusdama, kad darbas per sunkus, kad per mažai moka, kad gal kažką geriau susirasti reikėtu… Ir štai – sutikau  savo  svajonių  vyrą. Jis buvo užsienio lietuvis, daug metu gyvenantis už Atlanto vandenyno, žmogus, kuris greitai apsuko man galvą, parodė  gražų gyvenimą – suviliojo.  Na, o aš nieko nelaukusi spontaniškai susikroviau  daiktus, palikau savo visus darbus, draugus, šeimą, kitaip tariant, viską,  ką turėjau...

Visi turi pagyventi emigracijoje

Kaip ir nemaža dalis tautiečių esu ragavęs emigranto duonos, norėčiau pasidalinti savo pastebėjimais bei istorija, manau, kad vienus ji privers apsvarstyti ar verta išvis tos duonos ragauti, o kitus gal kaip tik paskatins. Esu tos pereinamosios kartos atstovas, kuri gimė dar tarybinėje Lietuvoje, o didžiąją dalį savo gyvenimo augo jau laisvoje. Nuo pat vaikystės man atrodė, kad gyvenam kažkaip suvaržytai (emocine prasme), dabar manau, kad tai sovietinės tvarkos palikimas išlikęs tiek žmonėse, tiek pačioje valstybėje. Dar ir šiandien pastebiu smulkmenas, kurios primena tą seną santvarką. Istorijai reikia laiko ir jo reikia nemažai, kad pamatytume tikrus pokyčius. Taigi baigiant šią ilgą įžangą pereisiu prie to, kodėl visgi aš išvykau iš savo šalies. O priežastis būtent tame, ką aprašiau auk...

Didžiausia vertybė

Didžiausia vertybė Lygiai prieš metus išlipau iš lėktuvo be atgalinio bilieto atgal, išlipau ne tik iš lėktuvo, bet ir savo komforto zonos, kurioje buvo saugu,aišku ir užtikrina. Kažkodėl visiškai nebijojau, nesitikėjau kad oro uoste pasitiks su aplodismentais, pagalba, dešimt darbo pasiūlymų, namų ar dar ko ten tikisi tie,kurie svarsto grįžti. Man užteko,kad oro uoste mane pasitiko šeima ir tuomet tapo aišku,kad viskas bus gerai. Ir buvo…Yra…Ir bus…Nes mes klausėme širdies,kuri jau ilgą laiką prašė grįžti namo.Tad kitaip tiesiog nebe įsivaizdavau,kad gali būt. Jau metai laiko kasdien mėgaujuosi kalbėdama savo kalba, gyvendama mažesniame,ramesniame mieste, kuriame spūstyse nereik praleist pusę dienos, gera dirbti patinkantį darbą su nuostabiu kolektyvu, mėgaujuosi Lietuvo...

  • 1
  • 2