Jei gyvenate užsienyje, Joninės dažnai tampa viena iš tų datų, kurios gražiai grąžina į Lietuvą: žmonės pasigenda laužų, vainikų, naktinės gamtos, vardo dienų sveikinimų ir to jausmo, kad visa šalis vienu metu švenčia trumpiausią metų naktį. Bet kartu lengva pasimesti: ar tai pagoniška Rasų šventė, ar krikščioniškos Joninės, ar tiesiog vasaros balius?
Trumpas atsakymas: tai ta pati metų sandūros šventė, kuri Lietuvoje turi kelis sluoksnius — senąjį vasaros saulėgrįžos papročių pagrindą, krikščionišką šv. Jono vardą ir šiuolaikinį bendruomenišką šventimą. Apie ją verta galvoti ne kaip apie folkloro dekoraciją, o kaip apie vieną gyviausių lietuviškos atminties datų. Kaip rašo Visuotinė lietuvių enciklopedija, šventė Lietuvoje turi labai senas tradicijas, o XX a. antroje pusėje ji vėl buvo aktyviai gaivinama.
Kas yra Joninės ir kuo jos skiriasi nuo Rasų?
Lietuvoje dažniausiai sakome „Joninės“, nes taip vadinama birželio 24-oji, šv. Jono diena. Tačiau daug kur vartojamas ir senesnis, platesnis pavadinimas „Rasos“. Šis skirtumas nėra tik kalbinis.
- Rasos labiau primena senąją vasaros saulėgrįžos prasmę: gamtos pilnatvę, žolynus, rasą, ugnį, vandens apeigas, ilgiausią dieną ir trumpiausią naktį.
- Joninės yra krikščioniškas kalendoriaus vardas, susijęs su šv. Jonu Krikštytoju.
Dėl to ši šventė Lietuvoje atrodo taip įdomiai: vienoje vietoje susitinka bažnytinis kalendorius, senasis kaimo paprotys ir šiuolaikinė miestietiška vasaros šventė. Lietuvos nacionalinis muziejus Jonines apibūdina kaip ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties, gamtos vešėjimo ir klestėjimo šventę, o savo renginiuose primena ir dainavimo, kupoliavimo, saulės palydėjimo bei sutiktuvių papročius. (lnm.lt)
Iš kur kilo ši tradicija?
Lietuviškoje kultūroje Joninės nėra „naujai sugalvota“ pramoga. Tai sena kalendorinė šventė, kurios papročiai siekia labai ankstyvus agrarinės kultūros laikus. Etnologinėse publikacijose ir enciklopediniuose aprašymuose pabrėžiama, kad ši naktis tradiciškai sieta su gamtos gyvybingumu, augalais, ugnimi ir vandeniu. Vainikai, žolynai, laužai, bendrai praleidžiamas laikas prie upės ar pievoje — visa tai nėra atsitiktinės dekoracijos, o senesnės simbolikos dalis. (vle.lt)
Svarbus ir varduvininkų paprotys. Lietuvoje Joninės ilgai buvo susietos su Jono vardo šventimu, o sveikinimai, vaišės ir linkėjimai buvo ne mažiau svarbūs už apeigas. Net ir šiandien daug šeimų Joną, Janiną, Janį ar Joną sveikina kur kas rimčiau nei įprastą vardadienį.
Kodėl ši šventė Lietuvoje taip išliko?
Nes ji labai gerai prisitaikė prie skirtingų laikų. Vienu metu Joninės buvo kaimo bendruomenės paprotys, vėliau — tautinio atgimimo ir folkloro puoselėjimo simbolis, o šiandien — ir vieša miestų šventė, ir šeimos išvyka į gamtą, ir koncertas, ir ritualinis pasibuvimas.
Dar vienas svarbus momentas: ši šventė Lietuvoje stipriai atgijo XX a. 7–8 dešimtmetyje. Tada Joninės imtos rengti tokiose vietose kaip Rambynas ir Kernavė, į jas važiuodavo žmonės iš įvairių Lietuvos vietų. Enciklopedinis šaltinis tai mini kaip reikšmingą šventės atsinaujinimo etapą. (vle.lt)
Tai reiškia, kad šiandieniniai laužai ir vainikai yra ne tik senovės „likutis“, bet ir gyva XX amžiaus lietuvių kultūrinė pasirinkimo istorija: žmonės norėjo grąžinti vasaros saulėgrįžai vietą viešoje kultūroje.
Ką žmonės dažniausiai supranta netiksliai?
Pirma klaida: manyti, kad Joninės yra tik „liaudiška linksmybė“. Iš tikrųjų tai kalendorinė šventė su aiškia simbolika. Laužas reiškia šviesos viršenybę tamsos akivaizdoje, vainikas — gamtos pilnatvę ir jaunystę, vanduo — apsivalymą ir gyvybę.
Antra klaida: manyti, kad Rasos ir Joninės yra du visiškai skirtingi dalykai. Dažniau tai dvi to paties reiškinio vardų tradicijos. Vienas pavadinimas labiau folklorinis, kitas — kalendorinis ir kasdienis.
Trečia klaida: manyti, kad tai vien tik kaimo žmonių šventė. Šiandien Jonines švenčia ir miestai, ir muziejai, ir etnokultūros centrai, ir užsienyje gyvenantys lietuviai, kurie nori bent vieną vakarą per metus gyventi pagal lietuvišką metų ritmą. Lietuvos etnografijos muziejus ir Lietuvos nacionalinis muziejus kasmet rengia edukacijas bei šventes, kurios rodo, kad ši tradicija yra labai gyva ir šiandien. (lrkm.lrv.lt)
Kodėl tai svarbu lietuviams užsienyje?
Nes Joninės yra vienas paprasčiausių būdų perduoti vaikui, ką reiškia lietuviškas laikas. Ne tik kalendorius, bet ir sezono pojūtis. Ne tik vardadienis, bet ir ryšys su gamta, dainomis, žolynais, ugnimi, bendra sueiga.
Jei auginate vaiką svetur, Joninės gali tapti gražiu šeimos ritualu:
- per vakarą surinkti žolynų ar gėlių vainiką;
- papasakoti, kodėl lietuviai taip vertina rasą, ugnį ir vandens stichiją;
- pasakyti, kad tai trumpiausia metų naktis, kai seniau žmonės tikėjo augalų ir gamtos galia;
- kartu prisiminti varduvininkus Lietuvoje.
Toks paprastas ritualas dažnai veikia stipriau už ilgus paaiškinimus. Vaikui tampa aišku, kad Lietuva yra ne tik valstybė žemėlapyje, bet ir būdas švęsti laiką.
Ką svarbiausia prisiminti?
- Joninės ir Rasos yra ta pati vasaros saulėgrįžos tradicija, tik su skirtingais vardais ir akcentais.
- Šventė jungia senąjį baltų ir kaimo papročių sluoksnį su krikščionišku kalendoriumi.
- Jos esmė — ne vien laužas ar koncertas, o bendruomeniškumas, gamta, žolynai, vanduo ir šviesos virsmas.
- Lietuvoje ši šventė atgijo ir įsitvirtino neatsitiktinai — ją žmonės sąmoningai puoselėjo kaip kultūrinę atmintį.
- Gyvenant užsienyje, Joninės gali būti labai paprastas būdas perduoti lietuvišką tapatybę vaikams ir šeimai.