Jei jūsų vaikas gimė užsienyje, o senelių kalba jums kartais skamba „keistai“, labai lengva pagalvoti, kad tarmė yra tik netaisyklinga lietuvių kalba. Tada dalis šeimos istorijos tiesiog prapuola.
Trumpas atsakymas: lietuvių tarmės nėra „blogesnė“ kalba. Tai istoriškai susiformavusios lietuvių kalbos atmainos, kurios saugo senesnius tarimo, kirčiavimo ir žodyno sluoksnius, o šiandien padeda suprasti, iš kokio regiono atėjo jūsų šeima ir kaip gyveno ankstesnės kartos. (vle.lt)
Kas yra lietuvių tarmės?
Lietuvių kalbotyroje tradiciškai skiriamos dvi didžiosios tarmės: aukštaičių ir žemaičių. Jos dar skaidomos į patarmes ir šnektas, o skirtumai matomi ne tik tartyje, bet ir kirčiuotėje, balsių bei dvibalsių tarime, kai kuriuose žodžiuose ir sakinio konstrukcijose. VLE nurodo, kad aukštaičiai ir žemaičiai pirmiausia skiriami pagal skirtingą dvibalsių ie ir uo tarimą. (vle.lt)
Paprastai kalbant:
- aukštaičių kalboje artimiau girdime bendrinei kalbai įprastą tarimą;
- žemaičių tarmėje daug stipriau jaučiasi savitas garsų pokytis, kirčio judėjimas ir ritmas. (vle.lt)
Tai nereiškia, kad viena tarmė „teisingesnė“ už kitą. Tai reiškia, kad lietuvių kalba istoriškai augo keliuose regionuose, o bendrinė kalba vėliau tapo bendru visiems suprantamu standartu. (vle.lt)
Iš kur jos atsirado?
Tarmės susiformavo ilgai, dar tada, kai žmonės keliaudavo mažiau, o ryšiai tarp regionų buvo silpnesni. Dėl to kalba skirtingose Lietuvos vietose vystėsi nevienodai. Vėliau, ypač stiprėjant bendrinei kalbai ir žmonėms daugiau migruojant, tarmių skirtumai ėmė mažėti, bet visiškai neišnyko. (vle.lt)
Svarbu ir tai, kad lietuvių kalbos istorijoje tarmės nebuvo tik kaimo šnekta. Jos padėjo formuoti rašytinės kalbos pagrindus, o dalis bendrinės kalbos tradicijos siejasi su vakarų aukštaičių pagrindu. Lituanistikos ir kalbos norminimo darbe tarmės visada buvo svarbus šaltinis. (vle.lt)
Kodėl tarmės svarbios ne tik kalbininkams?
Tarmė dažnai yra šeimos atminties kalba. Iš jos galima atpažinti:
- senelių ar prosenelių kraštą;
- šeimos socialinę aplinką;
- senesnius žodžius, kurių bendrinėje kalboje jau beveik negirdime;
- žodžių tarimą, kurį vaikas gali perimti iš vieno žmogaus, bet ne iš mokyklos ar televizijos. (vle.lt)
Lietuviams užsienyje tai ypač svarbu, nes šeimos ryšys su Lietuva dažnai laikosi ne tik per pasą, valstybines šventes ar keliones, bet ir per balsą: kaip kalba močiutė, kaip tėtis taria vietovardžius, kokius žodžius šeima vartoja virtuvėje ar per šventes. Tarmė čia veikia kaip gyvas ryšys su kilme, ne muziejinis eksponatas. (vle.lt)
Ką dažniausiai žmonės supranta neteisingai?
1. „Tarmė = netaisyklinga kalba.“
Ne. Tarmė turi savo taisykles, istoriją ir nuoseklią sistemą. Bendrinė kalba yra standartas, skirtas bendrai komunikacijai, o tarmė – regioninė kalbos forma. (vle.lt)
2. „Tarmės jau beveik išnyko, todėl neverta jų mokyti vaikų.“
Nors bendrinė kalba ir skaitmeninė aplinka smarkiai suvienodino vartoseną, tarmės Lietuvoje tebėra gyvos, o LKI net yra parengęs skaitmeninius išteklius ir interaktyvų tarmių žemėlapį. (lki.lt)
3. „Tik žemaičiai turi ryškią tarmę.“
Ne. Žemaičių tarmė dažnai iškart atpažįstama, bet aukštaičių patarmės irgi labai įvairios: rytų, pietų ir vakarų aukštaičiai skiriasi tarimu bei žodyno ypatybėmis. (vle.lt)
Kaip apie tarmes kalbėti vaikui ar užsieniečiui?
Paprastiausia sakyti taip:
Lietuvių kalba turi kelis regioninius balsus. Visi jie yra lietuvių kalba, tik skamba skirtingai.
Tada galima pridėti pavyzdį iš savo šeimos: kaip senelis taria vieną žodį, kaip močiutė vadina bulves, bandelę ar kiemą. Būtent tokie maži kasdieniai pavyzdžiai vaikui padeda suprasti, kad kalba nėra abstrakti – ji gyvena žmonėse. (vle.lt)
Ką verta išsaugoti šeimoje?
Jeigu norite, kad tarmė nenutrūktų, nebūtina mokėti jos „idealiai“. Užtenka:
- užsirašyti senelių žodžius ir posakius;
- pasiteirauti, iš kur jie kilę;
- įrašyti trumpus pokalbius su vyresniais giminaičiais;
- paprašyti vaikų pakartoti ne „taisyklingai“, o taip, kaip giminėje įprasta sakyti;
- nesijuokti iš tarimo skirtumų, nes būtent jie saugo šeimos tapatybę. (vle.lt)
Kodėl tai svarbu lietuviams užsienyje?
Nes gyvenant svetur lietuviškumas dažnai tampa selektyvus: pasilieka šventės, maistas, dainos, pasas, o kalboje lieka tik bendriniai žodžiai. Tarmė primena, kad Lietuva nėra vienodas „standartas“ – ji turi regionų, istorinių sluoksnių ir gyvą šeimos atmintį. Jeigu vaikas išgirs, kad senelis iš Žemaitijos arba anykštėnų krašto kalbėjo kitaip, jis supras ne tik „iš kur mes“, bet ir „kodėl mes tokie esame“. (vle.lt)
Ką svarbiausia prisiminti?
- Lietuvių tarmės yra natūrali kalbos istorijos dalis, ne klaida.
- Pagrindinės tarmės yra dvi: aukštaičių ir žemaičių, o jų viduje dar yra daug patarmių ir šnektų. (vle.lt)
- Bendrinė kalba reikalinga visiems, bet tarmės saugo šeimos ir regiono atmintį. (vle.lt)
- Užsienyje augantiems vaikams tarmė gali būti tiltas į senelių Lietuvą. (vle.lt)
- Net keli išmokti tarmiški žodžiai jau yra būdas išlaikyti ryšį. (lki.lt)
Šaltiniai ir tolesnis skaitymas
- Lietuvių kalbos tarmės – Visuotinė lietuvių enciklopedija
- Aukštaičių tarmė – Visuotinė lietuvių enciklopedija
- Žemaičių tarmė – Visuotinė lietuvių enciklopedija
- Lietuvių kalbos institutas: skaitmeniniai lietuvių kalbos ištekliai
- Bendrinės kalbos tyrimų centras – Lietuvių kalbos institutas
- Lietuvių kalbos atlasas – Visuotinė lietuvių enciklopedija